—
Jūrų žvaigždė
Jūrų žvaigždė ne iš tos
Atšiaurios karalijos kur viešpatauja planetos
Lediniai šviesuliai begalinėj tyloj
Mechaniškai skriejančios kometos autistės
Jūrų žvaigždė priklauso
Žemei ir vandeniui bei jų tarpiniam būviui
Veik neįžiūrimam apsiblaususioms mūsų akims
Bangos vaikštinėja, Nemo, o dulkės plaukia
Kartais regiu ją iš savo kalnų aukštumų
Ir vaizduojuos, kad vien dėl to
Mano žvilgsnis pavirsta galingu švyturiu
Laivams kuriuos seku už begalės kilometrų
Jūrų žvaigždė kurčia
Akla bežadė it bekūnė
Be atvangos sustingusi bejausmė
Miela tik iš atstumo, kurio pačiai neįveikti
Jūrų žvaigždė prakaituoja ir verkia
Visu kūnu spjaudosi jūra
Bet šią išsineša su savimi, kad išliktų puošni
Kad visa ja spindėtų, iš jos išplėšta, atimta
Kartais jaučiu ją iš savo kalnų aukštumų
Ir paliepiu, kad vien dėl to
Su ja verktų mano pušys, vandenis šiaušiantys vėjai
Ir simetriški povandeninės šviesos siluetai
Jūrų žvaigždė dar gyvuoja
Kaip didelė paslaptis niekutis už tris sū
Vasaros atostogų trofėjus vaiko sugautas laimikis
Statulėle apsimetantis daikčiukas augalas penkiom kojom
Jūrų žvaigždė atvirkščiai nei galėtum tikėtis
Gyva be gyvybės nei auka nei medžiotoja
Lėta it sapnas šiurkšti lyg krūmas
Ji akmuo išskobtas iš tūkstančius kartų bangų gožos liežtų uolų
Kartais girdžiu ją iš savo kalnų aukštumų
Ir sapnuoju, kad vien dėl to
Mano persimainęs kūnas išsitiesia ir šliaužia
Nuo iškiliausių žemės smailių iki pat jūros dugno trokšdamas ją apsivyti
Jūrų žvaigždė tam sulėtintam pasauly
Maitinasi laiku ir apatija
Laukimu ir visiškai miglota viltimi
Visa ko neturėjimu biologiniu lygiu
Jūrų žvaigždė išsipučia
Ir susitraukia pagal potvynius ir atoslūgius
Jai vis viena akimirka sekundė amžius ji tiesiog sprendžia
Kokiu ritmu judės galūnės, kokia bus jos padėtis erdvėje
Kartais juntu ją iš savo kalnų aukštumų
Ir viliuosi, kad vien dėl to
Pilkai žalių mano uolų samanos tos fraktalinės būtybės
Bus pasirengusios bet kada atgimti vandenyno dugne
Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008
————————————————
————————————————
Sofijos namai
Jie visi atsistojo
Stovėjo prieš pažeme sliuogiantį vėją
Kurs leidos nuo kalvų
Jie atsistojo ir nusišypsojo
Aukštos žolės kuteno blauzdas
Jų žvilgsnius lyg magnetinis akmuo
Traukė nebematomos žvaigždės
Jau buvo sušvitę
Ir toji diena priklausė dangui ir pievoms
Pats jauniausias iš visų
Pažvelgė į kitus ir tarė:
„Eime!“
Ir visi patraukė sutrūkinėjusiu keliu
Kursai glaustės prie nuožulnių didingų ganyklų
Įkopė į kalvą ir priėjo tarpeklį
Ribą tarp žemės ir dangaus
Šiek tiek vyresnis už patį jauniausiąjį
Glostė banguojančią žolių jūrą
Tą dieną kvepėjo lapija
Pūdymu
Kvepėjo vėju o tada dangumi
Trečias pagal eilę iš jauniausiųjų
Įkvėpė ant šakų įkalintų lapų plevenimo
Ir supratęs, kad dabar jau amžiams įsimins šį kvapą
Visiems tarė: „Pro čia“
Ir nėrė į žemiau telkšančio šešėlio klaną
Pranerdamas taip, kad nesusiteptų
Kiti pasekė įkandin ir priėjo
Saulės nušviestą proskyną
Šviesos ir šilumos skritulį
Tasai, kurs buvo vos keletu mėnesių vyresnis už ankstesnįjį
Lytėjo kraštinius proskynos medžius ir glaudė prie jų skruostą
Jų kamienai buvo nelygūs ir šiurkštūs
Šiaurės pusėje šalti, išties šalti, o pietų pusėje, atvirkščiai, šilti
Kiti gi skynė ir valgė gervuoges
Vienas kitas tiesiog žiūrėjo ir laukė
Kai visi vėl patraukė į kelią
Tie, kurie lig šiolei kalbėjo
Visai atrišo balsus ir ėmė dainuoti
Juos išgirdę, visi lig šiol drauge ėję koja kojon,
Lygiai taip pat atsipalaidavo ir leidosi šokti
O kai išbrido iš miško
Niekas nebūtų galėjęs jų palaikyti gauja banditų
Tasai, kurs buvo jauniausias iš trijų vyriausiųjų
Sustojo ir tarė: „Žiūrėkit!”
Iš netolies plytinčio horizonto sklendžianti šviesa
Iš apačios apšvietė miestelio varpinę
Paskui pakilusi viršum jos smailės skaidrino dangų
Jie įveikė griovius kabindamiesi už šaknų
Įsitverdami į lazdynus klupinėdami ant akmenų
Praėjo pro žolę rupšnojantį arklį ir šiam į ausį sušnabždėjo: „Čigone“
Perbrido upeliu virtusią upę
Antrasis pagal amžių iš vyriausiųjų
Buvęs pats išmintingiausias, nuo visų atsiliko
Jis nuskynė žiedą miške už gyvuliškumą
Antrąjį žiedą nuskynė tekančiam vandeny už gyvybę
Trečiąjį kapinėse už mirtį
Paskui dar vieną municipaliniam gėlyne
Už prijaukinimą
Dar vieną ir dar keletą žiedų nuskynė kitose vietose
Ir visus juos sudėjo į įvairiaspalvę puokštę
Visi apsišarvavę kantrybe laukė tos dovanoti skirtos puokštės
Nes priešpaskutinis gerokai užtruko, bet galų gale atėjo
Žiedinėje kryžkelėje jie pasuko į kairę
Ir nusileido gatve žemyn
Langinės buvo uždarytos miestely viešpatavo tyla
Jie atpažino vietą gatvelėje iš dešinės
Slysčiodami ant žvirgždo, nuklojusio suskeldėjusį asfaltą
Tyliai priėjo prie akmeninio namo
Ir uždėjo rankas ant geležim kaustytų durų
Vyriausias iš visų tarė: „Čia!“
Nes būtent čia visi ir keliavo
Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008
————————————————
————————————————
Kambarys
Tasai kambarys visada buvo mano
Beveik nuo pat pradžių
Na beveik tai reiškia visada
Mėlynas Kambarys su dviem skirtingom mėlynom
Kambarys manęs laukia
Jis visada manęs laukė
Su amžiumi kelionės tampa retesnės
Bet Kambarys manęs tebelaukia
Viena savaitė ar dvi
Kambariui tai nė motais
Kambarys nieko nelaukia
Kambarys laukia manęs
Kambarys yra nebylus
Aš nieko nežinau apie jo kasdienes aušras
Užgimstančias ir pakylančias iš už kalnų
Norinčias prasibrauti vidun pro jį saugančias žaliuzes
Kambarys man nepasakoja
Apie ištisom dienom jį kamuojančią depresiją
Savo liūdesį ar abejingumą
Garsams triukšmui bei šviesai
Kambarys nėra gyvas
Bet miręs žinoma dar mažiau
Kambarys taip pat nėra koks nors daiktas
Kažkiek erdvė kažkiek tuštuma
Kambarys nieko nenutuokia apie būtį
Greičiausiai kaip ir apie kitus kambarius
Kambarys nėra pavydus
Jam nusispjaut ant mano gyvenimo
Visgi Kambarys man priduoda jėgų
Kartais netgi apsaugo mane nuo visko atskirdamas
Su amžiumi vis rečiau suteikia jėgų
Vis dėlto Kambarys kartais šitai padaro
Šiandien iš Kambario išvydau
Pirmąjį šių metų sniegą nuklojusį
Langą iš lauko pusės kalnuose
Tą plotelį stiklo kurs rodės toks plonas
Sniego dribsniai neryžtingai dribo tirpo
Tarsi vengė paliesti žemę
Galiausiai prie jos prigludę
Nusidažė alyvine pavargusio dangaus spalva
Dar iš Kambario girdėjau
Šarlotės kambary skambant šiek tiek nesuderintą pianiną
Janas (pianinas) drauge su Yvanu (akordeonas)
Visai šauniai tada atliko vieną seną dainą, o aš klausiausi jų
iš tolumos jiems nė nenutuokiant
Šiandien iš Kambario skambinau telefonu
Jame rūkiau mąsčiau dūsavau daug dūsavau
Žvalgiausi daug žvalgiausi kas vyksta lauke aplinkui
Net trumpam buvau prigulęs
Šiandien pareikalavau Kambario globos
Ir Kambarys man ją suteikė
Bet dabar Kambarys buvo kitoks, visas baltas
Tuščias kaip ertmė, nuogas lyg palata
Kambarys teturėjo skurdžią lovą su turėklais
Iš vario ar žalvario
Ir naktinį staliuką galvūgaly
Šiandien jie skirti lygiai taip pat ir Kambariui
Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008
————————————————
————————————————
Vaisingumo jūra*
Ištirpęs pavasario sniegas
Subėgo į valkas, į vainiko formos baseinėlius.
Po juos klampoja mūsų kojos, taškosi šaltu purvu.
Kalnai tolumose.
Čia triukšmas neaiškus, o tyla įtartina.
Dangus mus akina.
Sausas oras skverbias į uolas ir kūnus.
Jokio kvapo šitam šalty.
Keliai paslėpti, užkimšti
Nematomai užmaskuoti vijoklinės augalijos
Ir viena paskui kitą banguojančių kalvų.
O jie juk turės mus nuvesti bent žingsnį už horizonto.
Pabėgę žirgai atlėkė čion mums priminti
Kad visa aplink – aptvaras;
Jie virpa lyg debesų pakraščiai,
Sprunka it vėjas paunksmėm.
Tas aptvaras dabinas grožiu, kartais laisve,
Kur pasaulis po pasaulio,
Kvaitulys po kvaitulio
Puola smegenis savo išmaniais ginklais.
Mechanizmai viešpatauja, jie lyg įtemptos virvės,
Kurios prilaiko jūrą, padeda jai pakilti;
Virvės vardan kiekvienos aušros pakylėja saulę,
O reljefai išstumiami galingais domkratais.
Virš šilkinės liūdno peizažo baltumos
Blizgiomis ugnimis štai sušvinta Aušros šventykla
Ji nubunda ir auga apkutuota tomis aukso ugnimis,
Švytėjimu skelbdama pergalę prieš naktį.
Stebuklinga šventykla laukine architektūra
Lengvabūdiškai žarstosi pažadais kaip ir vietovėmis;
Kiekvienas pradingstantis mirksnis nusineša ir ją
Kad šioji išdygtų vis kitoje vietoje.
Iš jūros gali ją išvysti bet kur: tolimoje saloje,
Pačioje bedugnėje ar akių gelmėse;
Dirbtinis plautis primena dangų,
Jo švelni gaiva tarsi nuostabusis morfijus.
Keistas jausmas, kai kažkieno sustingusi ranka
Šiuo akimirksniu lyti jau kitokio mylimojo skruostą.
Keistas juodžemis, kuris pučiasi mums po kojom,
Mus apglėbia savo vijokliais, maitina gyvybe.
Visas grožis, aš jį įskaičiau, nyksta viską aiškiai suvokiant:
Begalė putų pasilieja ant kranto su begale raibulių
O visgi tai reiškia, kad jūra čia miršta;
Auganti šiluma jos nebeatgaivins.
Gėlių vainikai vysta,
Suknios, visąlaik švarios, susitepa,
Ir vos vienąkart užmerkus akis, mums pasilieka
Vien aitrokas yrančio angelo tvaikas.
—
*Eilėraštis parašytas remiantis poetiniais įspūdžiais, pertaikinamais perskaičius Yukio Mishimos romanų tetralogiją „Vaisingumo jūra“. Tekste veriasi tetralogiją sudarančių romanų pavadinimai: „Pavasario sniegas“, „Pabėgę žirgai“, „Aušros šventykla“, „Yrantis angelas“ – kiekvienam šių motyvų skiriama po tris strofas. Eilėraštyje aprašoma Aušros šventykla – tai, pasak vienos budistinės legendos, klajojanti šventykla, galinti bet kuriuo akimirksniu pasirodyti bet kurioje pasaulio vietoje, bet ją išvysti lemta tik itin tyros sielos žmogui. Paskutinėje strofoje vardijami požymiai, pagal kuriuos budistinėje tradicijoje sprendžiama, kad angelas miršta (vert.past.).
Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008
————————————————
————————————————
Medžiai
Medžiai
Medžiai
Medžiai ir vėl
Medžiai visur
Medžiai plūstantys į visas pasaulio puses
Medžiai tūkstančiais
Dar daugiau medžių
Medžiai žali, raudoni, geltoni
Medžiai nuogi
Mirę medžiai
Bet vis viena medžiai visur
Medžiai
Medžiai viską užgrobiantys
Nesibaigiantys medžiai
Medžiai be galo be krašto
Medžiai
Medžiai tarp kurių galėtume pasiklysti
Medžiai šalia kurių galėtume paklysti
Medžiai po kuriais galėtume suklysti
Šūsnis medžių
Medžių okeanas
Medžiai vandenų
Medžiai dykumų
Uolų ir žvirgždo medžiai
Taip pat žemės medžiai
ir tai nėra mažiausia staigmena
Medžiai ugnies
Medžiai šešėlių
Vėjo medžiai
Medžiai geriantys lietų
Medžiai verksniai
Trapūs medžiai
Taip pat medžiai veidrodžiai
Kur kiekviena lapija
Tiksliai atspindi po žvaigždę
Medžiai veidrodžiai
Kur kiekvieną žvaigždės mirktelėjimą
Atliepia lapo virptelėjimas
Medžiai tolimi kaip žvaigždės
Medžiai vieniši kaip žvaigždės
Medžiai gyvenantys kaip žvaigždės
Medžiai mirštantys kaip žvaigždės
Medžiai nakties
Medžiai žemės žvaigždės
Medžiai platybėse
Medžiai kaip ežerai žemėje
Medžiai dangaus atspindžiai
Žali šešėliai ant žemiškos žydrynės
Atvirkšti medžiai
Niekada nesustojantys medžiai
Visada virpantys medžiai
Visąlaik siūbuojantys medžiai
Bet niekada nesusirūpinę medžiai
Medžiai
Medžiai
Medžiai nesibaigiančių lygumų
Medžiai pasiduodantys metų laikams
Medžiai kuriantys metų laikus
Atsikartojantys medžiai
Iš savęs atgimstantys
Medžiai
Nors kartais taip nenutinka
O taip nenutinka kai miršta
Medžiai
Medžiai sniego
Medžiai kaip polaidis
Medžiai kaip sniego keteros
Medžių lavinos viską šluojančios kalnuose
Medžių plūstys prapliūpos smogiančios į šlaitus
Medžiai tirštu žaliu sluoksniu
Ištystantys kaip liežuviai
Nuo viršaus
Nuo jų įsišaknijimo vietų
Medžiai ištystantys nuo kalno viršūnės
kai po jų nebelieka nieko
Vien medžiai laižantys žemę
ligi pat namų durų
Medžiai
Medžiai tampantys kliūtimi
Medžiai užtveriantys
Medžiai trukdantys
Medžiai užgulantys erdvę jos atkarpas
Medžiai įdėmiai įsižiūrintys
Medžiai užstojantys dangų ir visa kiek užmato akys
Medžiai, kuriuose susipainioja elektros laidai
Medžiai suskaldantys asfaltą
Medžiai griaunantys miestus
Medžiai vešlūs painūs tankūs susiraizgiusiomis šakomis
Medžiai kardai ir medžiai skydai
Taip pat tuščiaviduriai medžiai
Tarp jų
Medžiai su olomis ir stalaktitais
Medžių vidus su lapija kaip katedra
Tad joks lietus jo nepasiekia
Vidus medyje prieglaudoje
Vidus medyje ertmėje
Vidus kaip kambarys
Vidus it siena
Vidus tarytum butas
Vidus architektūros dalis
Neaprėpiamas medžio vidus
Milžiniškas medžio vidus
Kuriame visgi leista būti tik paukščio lizdui
Medžiai slėptuvės
Medžiai
Medžiai visur
Medžiai į kuriuos susipjausto ir numiršta rūkai
Medžiai debesų žudikai
Medžiai apsirengiantys nudirtais debesų kailiais
Medžiai besipuošiantys negyvais debesų nėriniais
Medžiai apsimuturiuojantys debesų šalikais ir apiplyšinėjusiu šilku
Medžiai kaip šokantys skeletai apsikarstę senomis suirusiomis drapanomis
Medžiai skeletai mirties šokyje
Medžiai stebuklingai šokantys be judesio
Medžiai medinėmis kojomis
Medžiai bjauriomis galūnėmis
Liguistai liesi, stokojantys gyvybės ir judrumo
Medžiai it griaučiai
Mirtinai gąsdinantys
Medžiai visuomet pasiruošę numirti ir niekada nemirštantys
Medžiai apgaunantys laiką
Juo nepasinaudojantys
Jo nesuvokiantys
Apleisti medžiai
Vieniši medžiai
Arba grupėmis gyvenantys medžiai
Medžiai be nekantravimo
Medžiai
Medžiai bejausmiai
Medžiai kurio šerdį raižom skaptuojam
Kuriuos pjaustinėjam žievinam skaldom
Luošinam pjaustom peiliuojam
Žeidžiam kankinam
O jiems tai nė motais
Medžiai tyleniai
Visada žvelgiantys į dangų
Visada trokštantys jame atsidurti
Visada trokštantys palikti žemę
Nuo jos pabėgti
Medžiai amžiais bėgantys nejudėdami
Bėgantys vertikaliai
Nedalyvaujantys pabėgime pasmerktame iš anksto
Nors kas žino?
Medžiai, kuriems greičiausiai pavyksta pabėgti
Medžiai greičiausiai laimintys lažybose
Mums to nepastebint
Pagal jų pačių taisykles
Medžiai su medžių taisyklėm
Medžiai su medžio gyvastimi
Medžiai su medžio nuovoka
Medžiai su medžio gyvybe
Nesuvokiama, nepasiekiama, nedešifruojama
Lygiai taip pat susiraizgiusia kaip lapija
Medžiai su kitos visatos gyvybe
Medžiai, kuriuos nuo mūsų atskyrė galaktinė bedugnė
Medžiai, kuriuos nuo mūsų atskyrė absoliuti žvaigždinė praraja
Fizinė praraja
Kosminis įtrūkis
Vidinė visatos įplėša
Nes medžiai stovi ant vieno visatos šlaito
O mes ant kito
Medžiai su kuriais tegalime susižvalgyti iš tolumų
Medžiai su kuriais niekada negalėsim nieku pasidalinti
Medžiai su kuriais mus suartina vien atstumas
Medžiai iš kitos karalystės
Medžiai svetimšaliai
Galutinio nesusipratimo medžiai
Nepataisomos atskirties medžiai
Amžinosios baigties medžiai neturėję nė menkiausios pradžios
Medžiai iš tolimiausių erdvės pakraščių
Medžiai visgi šalia
Žemėje
Čia pat
Aplink
Visur
Medžiai
Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008
————————————————
————————————————
Įžanga
Ilga ir dėmesį kaustančio grožio buvo aimana. Radosi ji giliai krūtinėj iš vieno oro gūsio ir pradingo kitame, vėju vadinamu. Prasidėjo ji biologiniame žmogaus mikro-kosmose ir išnyko taip pat kosmose, tik jau makro-kosmose, toje žvaigždžių kaimynystėje, kuria taip žavisi žmonės.
Bekeliaujant jai parūpo, kad vienas iš medžių vidumi suvirpėtų. Medis buvo kurčias kaip ir visi kiti medžiai, tačiau kupinas jautrumo ir jis krūptelėjo. Aimana skriete praskriejo pievomis ir pro kelias išsiblaškusias mintis, prasilenkė su paukščiu, perskrodė debesį, bet nepadarė jam nieko blogo. Akimirką pasimėgavo oro sūkuriu, pasibuvo ant irgi skrajojančio atklydusio lapo, tik šis buvo be kaltės jausmo, paskui atsidūrė ant plastikinio maišelio, kuriam terūpėjo tik savimi besipuikuojanti laisvė ir komerciniai šūkiai. Akimirkai dingo po fontano čiurkšlėmis ir pasklidusi vandens putose sušvito visomis vaivorykštės spalvomis ir atspindžiais norėdama sužavėti tris praeivius ir fotografą. Vaikai nepastebėjo nieko. Kiek nusivylusi, ji pakilo aukščiau ir atsitiesė, kad atsikratytų liūdesio ir erdvėje plačiau išsidriektų.
Ji sutiko tris iš Šiaurės ašigalio skrendančias snaiges, dar neapsisprendusias, kur joms kristi. Nuobodžiaudama ir sušalusi, ji pastebėjo dar vieną paukštį, kuris, pats to nenumanydamas, išmokė ją sklandyti oro srovėmis. Ji ėmė skrieti į kitą pusę. Susimąstė, kokia rimta tapo ir stengėsi likti rami. Ji apsisprendė netapti sąmoninga mintimi ir vėl ėmė kilti tam, kad pasiektų tokį aukštį, kurį vadintume vidurio dangumi arba tarpiniu kosmosu. Ten ji pasijuto kur kas geriau ir užsibuvo – panirdama į apmąstymus apie žemės rutulį su daugybe žemynų ir begale jūrų, su daugybe viršukalnių ir begale bedugnių. Supratusi, kokia yra vieniša, truputį susigraudino, bet ryžosi kilti dar šiek tiek aukščiau. Tą akimirką ji pajuto, kokia ji lengva ir kad kuo aukščiau kyla, tuo lengvesne tampa. Ji ėmė žaisti ir linksmintis. Jos šiuoliukus ir piruetus išdidūs patys aukščiausieji debesys galėjo regėti tik žemai iš apačios. Ji truputį paklaidžiojo ir vėl pradėjo kilti. Ji nepabandė stabdyti. Pajuto, kaip oras vis labiau retėja, jo per maža įkvėpti, jo nebeužtenka gyvybei, jis – iš anapus.
Saulė jos nei nudegino, nei apakino – kūno nebuvimas sėkmingai ją ir gelbėjo. Nejausdama nei oro srovės, kuri verstų skrieti, nei gravitacijos, kuri ją sulaikytų, ji tęsė kelionę ir sugalvojo palenktyniauti su pačia savimi. Ėmė greitėti. Tačiau patyrė, kaip senka jėgos ir panoro pailsėti. Bet neįstengė. Ji bandė skrieti lėčiau, bet nepajėgė. Ji pralėkė pro kelis dangaus kūnus, taip gerai ir nesupratusi žvaigždės tai, ar planetos, ne tas jai dabar rūpėjo – ją kaustė visa apimanti baimė – jautė, kaip nyksta ir nieko jau negali pakeisti, nei suprasti, kodėl. Vis dėlto ji išnyko ir pati to nesuprato.
„Ir kas gi galėtų mums suteikti daugiau žmogiškumo?“, – atsiduso po pasivaikščiojimo pailsęs žmogus ir apglėbė sau artimo medžio grublėtą kamieną. Medis krūptelėjo, tik žmogus to nepastebėjo. O po šio pasivaikščiojimo niekas, net pats žmogus, daugiau nebeprisiminė šio atodūsio. Nei šios minties.
—
Vert.past. poetas šį eilėraštį pasirinko vieno eilėraščių rinkinio pradžiai, nes paties rinkinio struktūra primena paprastai prozai būdingą formą – pradedama nuo įžangos ir baigiama epilogu.
Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Selena. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008
————————————————
————————————————
Praėjusi žiema
žinai, žiema
tąkart buvo žvarboka
lyg lūžinėjantys medžiai
šakelės pabirusios aplinkui
žinai, orų
prognozės skambėjo
taip apgaulingai
kad stebino visus
žinai, o įdomiausia
kai vėjas įsisuka
vėliavas plaiksto
kad net šiurpsta vanduo
žinai, aš mačiau visa tai
prie lango stovėdamas
ir visai nenorėjau
ten būti arčiau
Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Selena. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008
————————————————
————————————————
Paskutinysis
vieno dar vieno
paskutinio paties pačiausio
kol pilkumoj kasdieniškai
nepražuvau
to vienintelio, kuris sušildo
to vienintelio, kurio taip trūksta
paties pačiausio paskutinio
šiai dienai baigti
dar vieno bet kokio
kad tik mane jis
drąsintų įkvėptų
iš snaudulio pakilti
paskutinio paties pačiausio
žodžio, dar vieno dar kito
kad jais apsigaubęs
viduje nušvisčiau
Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Selena. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008
————————————————
————————————————
Radaras
Ramiai sau būti
Daugiau nebe nebejudėti
Ir susikaupus bandyti
Pajausti (tačiau ką?)
Nebe nebekalbėti
Klausytis kaip tylu
Kai vienatvėje lieki
Ir kaip ūžauja garsiai tyla
Prisijaukinti viską aplinkui
Atomus ir materiją
Ir tai, kas yra daiktai
O kartu ir tai, kas gyva
Lėtai pasisukti
Šimtą aštuoniasdešimt laipsnių
Du kartus taip kartoti
Ir visą pasaulį apglėbti
Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Selena. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008
————————————————
————————————————
Jei vieną dieną kaip ir ši
Jei vieną dieną kaip ir ši
Jei staiga neliktų nieko
Jei nuo kosminio šalčio
imtų ir užgestų žvaigždės
Jei daiktai ledu pavirstų
Jei draugai mane paliktų
Jei jų balsų nebegirdėčiau
visatos spengiančioj tyloj
Jei iš aušros kasdienės
Jei daugiau neliktų nieko
Jei ir ji jau būtų paskutinė
o po to vien tuštuma be galo
Jei tai būtų ta diena
Diena kai viskas miršta
Ką prieš tai atlikt turėčiau
Kad galėčiau ją be baimės pasitikt?
Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Selena. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008